Istorija

Iki šių dienų įmonė „Ford Motor Company“ priklauso H. Fordo įpėdiniams


Šiandien „Ford Motor Company“ yra antra pagal dydį pasaulyje, gaminanti lengvuosius ir krovininius automobilius.

 

Turbūt įmonės „Ford Motor Co.“ sukūrimo idėją lėmė jaunojo H. Fordo susižavėjimas garvežiu. Tuo metu garvežys buvo tikras technikos stebuklas. Subrendęs jaunuolis tapo amerikiečių dievaičiu, sukūrusiu populiariausią XX a. automobilį, kurį pamilo visas pasaulis.

 

H. Fordo vaikystė


Dar vaikystėje Henris mėgo konstruoti, ardyti įvairiausius mechanizmus. Fordų šeimoje be Henrio buvo dar šeši vaikai. Kai kuriam nors buvo dovanojamas prisukamas žaisliukas, visi mažyliai vienu balsu šaukdavo: „Tik neduokit jo Henriui!..“. Jie žinojo, kad jaunasis "mechanikas" išmontuos jį akimirksniu, o po surinkimo pasirodys, jog pusė detalių - nereikalingos.

 

Paūgėjęs Henris remontavo savo kaimynams kavamales, kuliamąsias ir šveicariškus laikrodžius, o naktimis darbavosi namų dirbtuvėlėse. Jis niekuomet nebuvo studijavęs universitete, o pabaigta Diaborno miestelio mokykla nedavė tinkamo išsilavinimo, nes visą gyvenimą H. Fordas rašė su klaidomis.

 

„Ford Motor Company“ įkūrimas


Sulaukęs šešiolikos metų, jis, niekam nesakęs nė žodžio, išvyko į Detroitą. Ten išsinuomojęs kambarį, ėmė dirbti dvejuose darbuose pameistriu - technikos ir laikrodžių remonto dirbtuvėse. Patyręs karčios pameistrio „duonos“, Henris sugrįžo namo, į tėvo ūkį, kur subrandino mintį turėti savo verslą - gaminti automobilius. Patirtis, įgyta Detroite, nepraėjo niekais. Jis įkuria bendrą įmonę, suradęs keletą bendraminčių.

 

„Ford Motor Company“ į automobilių verslo pasaulį atėjo, neturėdama didelės finansinės bazės. 1903 m. birželio 16d. Henris Fordas ir vienuolika jo sąjungininkų pasirašė susivienijimo dokumentus. Pačioje kompanijos kūrimosi pradžioje ji teturėjo banko sąskaitoje vos 28 000 JAV dolerių ir puikius sumanymus. XX amžiaus viduryje ji tapo viena žinomiausių Amerikos įmonių visame pasaulyje.

Pirmiausiai ši įstaiga buvo įkurta Detroito vežimų dirbtuvėlėje, kurioje dirbo dešimt žmonių. Šiandien ši kompanija - antra pagal dydį pramoninė korporacija pasaulyje, gaminanti lengvuosius automobilius, sunkvežimius ir įsitvirtinusi kitose verslo srityse.

 

Kompanijos „Ford“ uždavinys buvo vystyti automobilių pramonę ne tik Amerikoje, bet ir kitose šalyse. Šis projektas pradėtas įgyvendinti 1904m. ir tęsiamas iki šiol. Kompanijos kūrimosi laikais H. Fordo įmonės pavadinimas skambėjo įspūdingai - „Ford Motor Company of Canada, Ltd.“. Ši buvusi maža įstaiga davė pradžią vystytis kitoms automobilių gamybos ir surinkimo įmonėms, automobilių dalių sandėliams ir „Ford" produkcijos platintojams užsienyje, kurie dabar atstovauja minėtą kompaniją dvejuose šimtuose pasaulio šalių. Dabar šios įmonės prekes ir paslaugas teikia apie šešiasdešimt tūkstančių kitų kompanijų visame pasaulyje.

 

„Ford“ automobiliai


Susikūrusios „Ford“ įmonės darbo pradžia buvo sunki. Pirmaisiais metais ji patyrė daug išbandymų. Akcininkai buvo sunerimę, kai įmonės pinigų likutis banko sąskaitoje sumažėjo iki 223,65 JAV dolerių. Pardavus pirmąją produkciją, buvo gautos piniginės įplaukos, išgelbėjusios įstaigą nuo išnykimo ir naujoji „Ford Motor Company“ tvirtai žengė pirmuosius žingsnius verslo plėtros link.

H. Fordas būdamas vyriausias inžinierius ir vėliau tapęs kompanijos prezidentu, diegė verslo plėtros ir gamybos programą, kurią įgyvendinti jau buvo pradėjęs patobulintoje vežimų dirbtuvėje. Po truputį įmonė plėtė patalpas, greitino automobilių gamybos procesą. Per pirmuosius penkiolika „Ford“ kompanijos gyvavimo mėnesių iš dirbtuvių išriedėjo apie 1 700 sukonstruotų automobilių.

 

H. Fordas su patikimais inžinieriais kūrė automobilius, daugelis jų buvo eksperimentiniai, todėl nebuvo rodomi visuomenei. Didžiausio pasisiekimo susilaukė automobilis su keturių cilindrų varikliu. Jo modelis buvo išskirtinis, kadangi trurėjo žibintus ir tekainavo vos 500 JAV dolerių. Automobilio modelis buvo pavadintas „N“, nes H. Fordas visus juos žymėjo abėcėlės raidėmis.

 

Prabangūs automobiliai tuo metu neturėjo paklausos, todėl H. Fordas nusprendė, jog kompanijos ateitis - nebrangių automobilių gamyba masinei rinkai. Šis sprendimas turėjo įtakos konfliktui, kilusiam tarp H. Fordo ir A. Malkomsono - pagrindinio akcininko. To pasekoje pastarasis paliko kompaniją, perleisdamas didžiąją dalį savo akcijų. Jau 1906 m. H. Fordas tapo įmonės prezidentu, pakeitęs prieš tai buvusį Dž. S. Grėjų. Kompanijos akcininkų nesutarimai nekėlė „Ford“ kompanijos ateičiai didės grėsmės. Palaipsniui ji tapo milžinišku pramoniniu kompleksu, aprėpusiu visą pasaulį.

 

Henry Ford


H. Fordo vadovaujama įmonė pradėjo gaminti sunkvežimius ir traktorius. Naujausias kompanijos inžinierių pasiekimas - „V“ formos variklio sukonstravimas - sujungimas į vientisą bloką. Tuometiniai ekspertai teigė, kad tai neįmanoma, tačiau H. Fordas pateikė pasauliui automobilį „Ford V-8“. Jį ypač pamilo veiklieji amerikiečiai. Šis modelis tapo pagrindu, gaminant naująjį modelį „Mercury“. Šis buvo labai populiarus Amerikoje, kadangi juo važinėjo daug garsenybių , kuriuos žavėjo automobilio dinamiškumas ir išvaizda. Prezidentas Franklinas Delanas Ruzveltas, lakūnas Č. Lindbergas, net garsieji gangsteriai Boni ir Klaidas, garsusis bankų plėšikas Dž. Dilindžeris mėgo važinėtis „Ford V-8“ modeliu.

 

Pradėjęs gaminti „Ford T“ automobilius, Henris suprato, jog jie - kompanijos ateitis. Netrukus H.Fordas tapo multimilijonieriumi, o jo firmos produkcija - viena perkamiausių pasaulyje. Visi gyrė kompanijos „Ford Motor Co.“ gaminius, kadangi automobiliai buvo lengvi, kompaktiški, pigūs - tekainavo 500-440 JAV dolerių. H.Fordas atsisakė techninės kūrybos, nes automobilis „Ford T“visam laikui turėjo išlikti jo šedevru. Su šiuo galima buvo važiuoti, kur įsigeisdavo - ir didmiesčių gatvėmis, ir Afrikos dykumomis. Remontuoti jį sugebėjo bet kuri kaimo kalvė. „Ford“ markės automobiliai patiko visiems, kadangi įsigyti jį galėjo kiekvienas vidutines pajamas turintis asmuo. H. Fordas ėmėsi įgyvendinti dar vieną savo svajonę - pastatyti automobilių gamyklą, kurią vėliau pavadino „River Royce“. Per vienerius metus ši gamykla, dirbdama uždaru gamybos ciklu - visas reikalingas detales ir mazgus gamindama čia pat, vietoje, galėjo surinkti milijoną automobilių. Pro vienerius vartus būdavo įvežama žaliava, o pro kitus - išriedėdavo naujutėlaičiai fordai. Nuo „Ford T“ gamybos pradžios (1908 m.) iki 1927 m. jų buvo pagaminta 15 007 033 vienetų. Šis rekordas išsilaikė iki septintojo dešimtmečio, vėliau pagamintų automobilių skaičius sparčiai didėjo.

 

Henris pirko oro uostus, geležinkelius, sudarinėjo aforizmų knygą , kovojo prieš katalikybę, gelbėjo paukščius ir bandė užkirsti kelią karams. H.Fordas elgėsi taip, tarytum būtų buvęs Dievas. Jį nuolatos supo minios. Žmonės jį mylėjo, kadangi nebuvo šykštus - negailėjo pinigų savo gamyklų darbininkams. Nepaisant to, kad savo įmonės darbuotojams jis buvo atidus, jo santykiai su sūnumi Edselu buvo keistoki.

 

Atrodytų, jog tėvo ir sūnaus draugystė - tikra idilė. Jie turiningai praleisdavo laiką žvejodami, besišnekučiuodami. Edselas visuomet klausydavo savo tėvo, gerbdavo jo mintis, nuolat tardavosi dėl menkiausių dalykų. Sulaukęs 21-erių, jis jau dirbo direktorių korporacijoje, kur ištisas valandas praleisdavo biure. Jis žinojo, jog tėvas sukūrė patį patikimiausią automobilį pasaulyje, o jo svajonė buvo sukurti patį gražiausią.

 

Tačiau 1942 m. civilinių automobilių gamyba buvo sustabdyta, Edselo svajonės automobilio projektas buvo atidėtas vėlesniam laikui. Visos pajėgos buvo paskiriamos JAV karo tikslams. H.Fordo sūnus vystė verslo panoramą, kurios metu buvo pagaminta daugiau nei 8 600 vienetų keturių modifikacijų variklių „B-24 Liberator“ bombonešių; 51 851 vienetų aviacinių variklių; 278 000 vienetų visureigių, tankų, naikintuvų bei įvairių automobilių dalių. Įdomu, kad visa tai buvo pagaminta mažiau kaip per trejus metus. Šis projektas atnešė kompanijai nemažą pelną.

 

Visai nelauktai Henris ėmė ignoruoti sūnų, niekais paversdamas jo darbus ir mintis. Visai be jokios priežasties atleisdamas iš darbo šio priimtus darbuotojus. Edselas be prieštaravimų sutikdavo su tėvo sprendimais, tačiau tai dar labiau piktindavo Henrį. Netrukus sūnus ėmė skųstis skrandžio skausmais, bet tėvas į tai nekreipė dėmesio, sakydamas, jog šis pernelyg išlepęs. Netrukus gydytojai jam diagnozavo skrandžio vėžį, o po keleto mėnesių Edselas mirė.

 

Po sūnaus mirties Henris suvokė, kad buvo per griežtas savo sūnui. Karo metais verslo programa įsibėgėjo, į kompanijos iždą atnešdama vis didesnį pelną, tačiau tai nedžiugino H.Fordo. Nusiminęs Henris po truputį atsiribojo nuo kompanijos reikalų, po karo į savo vietą pasodindamas vyriausiąjį anūką - Henrį II-ąjį.

 

Tai buvo įdomi ir prieštaringa asmenybė. Dar būdamas vaikas jis šokdindavo tarnus, mokytojus, tėvus ir draugus, kadangi buvo įpratęs, jog jam visi nusileistų. Vadovaujant H.Fordo anūkui, kompanijos reikalai pagerėjo, nors iš pat pradžių jo pasiūlymus niekas nežiūrėjo rimtai. Henris II-sis turėjo pašėlusią nuojautą verslo idėjoms ir partnerių pasirinkimui. Jis rasdavo talentingiausius žmones, skirdavo jiems vadovaujančius postus. Jis pasisamdė dešimtį jaunų oro pajėgų žvalgybos karininkų, kuriuos spauda praminė „laimės kūdikiais“ ir net garsųjį Ernį Bryčą, kuris vadovavo kompanijai 15 metų. Kompanija žymiai padidino pelną, tapdama automobilių gamybos lyderė. Nepraėjus nė penkeriems metams Henris II-sis tapo milijardierius.

 

Henris II-sis mėgo prabangą, todėl su savo žmona pietaudavo prie Marijai Antuanetei priklausiusio stalo, šampaną gerdavo tik iš Jekaterinos sidabro taurių; namų grindis puošė Liudviko XIV laikų kilimai. Jis be galo mėgo gražias moteris, pokylius ir svečius, kuriuos dažnai vaišindavo savo pagamintais kepsniukais ir mėgiamu vynu.

 

Henrio II-ojo gyvenimas buvo išties audringas. Paryžiuje sutikęs ilgakoję gražuolę italę Kristiną Vitorę Ostin, susižavi ja ir veda, palikdamas pirmąją žmoną. Netrukus Detroito policija sustabdžiusi jo automobilį, randa Henrį II-ąjį neblaivų prie vairo su manekene Ketlin Roberta Diuros. Ilgainiui kompanija „Ford Motor Co.“ prezidento gyvenimas paskęsta alkoholyje. Jis nebeištveria dvilypės meilės žaidimų, todėl pasirenka manekenę Ketlin, audringai išsiskirdamas su Kristina. Jo dukterys ignoravo šį jo pasirinkimą ir visam laikui nutraukė su ryšius su tėvu. Pamažu Henris II-sis nustoja rūpintis kompanijos reikalais, nes visas jėgas atimdavo pasilinksminimai vakarėliuose, moterys ir alkoholis.

Įvykis, pastūmėjęs Henrį II-ąjį apmąstyti iš naujo savo poelgius, atsitiko po to, kai jį visiškai girtą rado nugriuvusį gatvėje, o gydytojai diagnozavo stenokardijos priepuolį.

 

Jau aštunto dešimtmečio pabaigoje jis atsiskyrė nuo visuomenės, matyt, persisotinęs triukšmingų savo gyvenimo įpročių. Jis palinko į astrologiją ir metafiziką, tikėdamasis išgyventi iki šimto metų... Kompanijos reikalus perdavė savo patikėtiniams, nes suvokė, kad puiki išeitis - šeimos verslą paversti viešai valdoma korporacija.

 

Net iki šių dienų įmonė „Ford Motor Company“ priklauso H. Fordo įpėdiniams, nors kompanijai vadovauja jų patikėtiniai. Šiandien ji yra antra pagal dydį pasaulyje, gaminanti lengvuosius ir krovininius automobilius. Kompanijos vardas žinomas kaip stiklo ir plastmasės, pramoninių variklių, įvairių mechanizmų statyboms gamintojas. Ši įmonė įsitvirtino ir daugelyje kitų verslo sričių, įskaičiuojant finansines paslaugas, draudimą, automobilių atsargines dalis, elektroniką bei krašto plėtrą. Nuostabu, kad įstaiga, kuri pradėjo savo verslą nuo grupelės žmonių sukurtų gaminių, tarnavusių daugeliui, naują tūkstantmetį pradeda būdama pasauline organizacija, besistengiančia tarnauti visuomenei.

Bookmark & Share